Gruodžio 15 d., Šeštadienis

Registruotiems vartotojams:
Vardas:
Slaptažodis:

Naujienos
Apie mus
Bendruomenės centras
Mokykla
Kultūros namai
Verslas
Biblioteka
Galerija
Kraštiečiai
Kraštiečių klubas "Atminties aidai"
Klubas "Atrandu save"
Klubo "Atrandu save" galerija
Felicijos galerija

Kraštiečiai 

Sukurta: 2004 m. Gruodžio 28 d.
Atnaujinta: 2009 m. Birželio 30 d.
Skaityta: 31994


ŠAŠAIČIŲ KAIMO SUSITIKIMAS

        2007 m. rugpjūčio 11 dieną, iš pat ryto į šv. Mišias Jokūbavo bažnyčioje rinkosi šašaitiškiai. Į Šašaičių kaimo susitikimą juos pakvietė muziejininkė, taip pat šašaitiškė Nijolė Vasiliauskienė. Jai talkino žemietė Barbora Berenienė. Po šv. Mišių aplankė artimųjų, pažįstamų kapus Jokūbavo kapinėse.

       Tada visi sugūžėjo į rajono kultūros centro Jokūbavo filialo salę. Čia prie suneštinėmis vaišėmis padengto stalo dalinosi prisiminimais iš vaikystės, jaunystės laikų, pristatė save dabar, džiaugėsi pernai išleista knyga „Šašaičių kaimas“, darniu choru dainavo jaunystės dainas. Be Jokūbave gyvenančių šašaitiškių Stasio, Juozo ir Birutės (Grabienės) Berenių, Birutės Žiurnaitės (Rimgailienės), Onos Karnauskaitės (Gagilienės), Barboros Jonauskaitės (Berenienės), Onos Beniušytės (Armalienės), Vlado Grabio, Prano Narvilo suvažiavo ir kitų šeimų atstovai iš visos Lietuvos. Tai Gediminas, Danutė ir Rūta Ivanauskai, Kazys, Danguolė, Birutė ir Nijolė Spučiai, Regina Maciūtė, Adelė ir Danutė Gedgaudaitės, Irena ir Onutė Kniukštaitės, Steponas ir Juozas  Jonauskai, Povilas Grabys, Regina Jurkutė, Aldona Armalytė, Onutė Žiobakaitė, Aldona Šalnytė (Akinskienė) iš Mykolo Maciaus giminės, Kleta Mačernytė (Gindvilienė), karo metais gyvenusi pas Dirmeičius, ir, žinoma, Nijolė Lukaitė (Vasiliauskienė) bei jos tetos Aldona ir Justina (Jurkienė) Lukaitės.

        Smagu buvo stebėti, kaip susirinkusieji šiltai bendravo vieni su kitais, stebėjosi pasikeitusiais veidais, džiaugėsi vieni kitų pasiekimais. Netruko dėmesio ir man, knygos apie Šašaičius sudarytojai, ir Nijolei Vasiliauskienei, man padėjusiai, ir Reginai Maciūtei, Lietuvoje ir pasaulyje žinomai dainininkei. Džiugu buvo girdėti, kad šašaitiškiai nusiteikę sugrįžti į savo tėvų, bočių žemes ir prikelti savo kaimą naujam gyvenimui.

 

                                     Felicija Stramilaitė

Keletas portretų

Daiva su pusbroliu iš Rusijos

Rūta ir Regina

Aldona ir Kleta

Adelė, Danutė ir jų vyrai

Gediminas (viduryje) bei broliai Steponas ir Juozas

Rūta, Regina ir Danutė

Steponas, Stasys, Vladas, Juozas(antroje eilėje)

Nuotraukos Felicijos Stramilaitės

ŠAŠAIČIAI: ŽVILGSNIS Į 440 METŲ PRAEITĮ

 

Julius KANARSKAS,

Kretingos muziejaus istorijos skyriaus vedėjas

 

Šiemet sukanka 440 metų, kai rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Šašaičių kaimo vardas. Tradiciškai pirmasis gyvenamosios vietovės paminėjimas laikomas jos įkūrimo data.

Kaimas įsikūręs geografiškai ir strategiškai svarbioje vietoje, vaizdingose Minijos pakrančių apylinkėse, kurios nuo seno traukė žmonių dėmesį. Aplinkiniuose kaimuose aptikti gludinti akmens kirviai, I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos Baublių pilkapiai, I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos – I tūkstantmečio po Kristaus pradžios Jokūbavo ir Kalno Grikštų senovės gyvenvietės, V-VI amžių Kalno Grikštų ir IX-XIII amžių Raguviškių kapinynai, I tūkstantmečio – II tūkstantmečio pradžios Mišučių (Nausodžio) ir Kačaičių piliakalniai leidžia manyti, kad žmonės šiose apylinkėse nuolatos gyvena bent jau nuo I tūkstantmečio prieš Kristų. Deja, laikas ir žmogus negailestingai naikina jų paliktus pėdsakus, kurių nespėjo užfiksuoti senovės tyrinėtojai.

Šašaičių kaimo žemėje taip pat rasta archeologijos paminklų, menančių gilią proistorę. Netoli Gedgaudo sodybos ūkininko Zuberniaus žemėje 1958 metais melioratoriai aptiko degintą kapo urną. Tai buvo apie 28 cm skersmens žiestas dubuo, pripildytas stambių degintų kaulų fragmentų, užkastas 40 x 40 cm dydžio duobėje ir uždengtas organinės medžiagos dangčiu1. Kapas datuotinas ankstyvaisiais viduramžiais, t. y. XIII-XIV amžiais. Šalia, už poros metrų, buvę palaidoti nedeginti smulkaus gyvulio kaulai, apdėti akmenukais2.

Apie 100 metrų į rytus nuo aptikto kapo esančioje pakilumoje melioracijos metu rasta suardytų griautinių kapų liekanų, geležinio dirbinio fragmentas, keramikos šukių ir pan. Spėjama, kad čia galėjusi būti senovės gyvenvietė ir kapinynas3.

Šašaičių kaimas kaip taikių žemdirbių gyvenvietė pradėjo formuotis XIV-XV amžiais, aprimus kovoms su kryžiuočiais ir į ištuštėjusias kuršių žemes pradėjus keltis žemaičiams. Jo pavadinimas yra asmenvardinės kilmės. Kaimui vardą davė pirmasis šių žemių naujakurys Šašas ir jo sūnūs Šašaičiai.

Iš pradžių kaimas turėjo būti kupetinis – padrikas, užstatytas be plano, sodybos išsimėčiusios pavieniui ar nedidelėmis grupėmis, valstiečių žemės sklypai įvairiai išskirstyti, persipynę. XVI amžiuje jis priklausė karališkajam Kretingos dvarui, iš kurio žemdirbiai nuomavo žemes, o dvarui mokėjo duokles ir atlikinėjo prievoles.

XVI amžiaus antroje pusėje karališkojo dvaro kaimuose buvo pravesta valakų reforma, kuri panaikino netvarkingą žemės valdymą ir įvedė bendrą visam kaimui trilaukę sistemą. Atlikęs reformą, karališkasis matininkas Jokūbas Laškovskis 1566 metais sudarė pirmąjį Kretingos valsčiaus inventorių, kuriame tarp kitų kaimų pirmąsyk paminėtas Šašaičių (Szeszaicie) vardas4.

Inventoriaus duomenimis Šašaičių kaimas turėjo 32 valakus (apie 684 ha) žemės, iš kurios 20 valakų (apie 427 ha) buvo ariami. Reformos metu ariamoji žemė buvo padalinta į tris laukus, skirtus vasarojui, žiemkenčiams ir pūdymui. Kiekviename lauke valstiečių šeimos gavo po 10 margų (7,12 ha) dydžio rėžį dirbamos žemės, kuri iš viso sudarė vieną valaką, t. y. 21,368 ha. Kita kaimo žemė – ganyklos, pievos, miškai, buvo palikta bendram valstiečių naudojimui.

Viduriniajame lauke abipus pagrindinio kaimo kelio buvo paskirtos vietos valstiečių sodyboms. Tokiu būdu padriką kaimą pakeitė gatvinis rėžinis kaimas, kuris išsilaikė iki baudžiavos panaikinimo ir tarpukario Lietuvos žemės reformos.

1566 metais Šašaičiuose gyveno 24 valstiečių šeimos. Kiekviena jų nuomavo iš Kretingos dvaro vidutiniškai po pusę valako (apie 10,7 ha) dirbamos žemės. Už žemę karališkajame dvare valstiečiai ėjo lažą, mokėjo činšą (duoklę pinigais) ir natūrinę duoklę, kurią galima buvo atiduoti ir pinigais pagal nustatytas kainas. Kaimo žemės ribojosi su Kartenos dvaro valdomis bei karališkojo Gargždų dvaro Genaičių ir Žvirblaičių (Žvirblių) kaimais5.

Apie 1566-1572 metus pajūrio žemaičių kraštą nusiaubė baisi liga, greičiausiai maras, nusinešusi daugybę žmonių gyvybių. Kretingos dvarą įsigijus Žemaičių seniūnui, Livonijos valdytojui, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiajam maršalkai ir Vilniaus kaštelionui Jonui Jeronimui Chodkevičiui, 1572 metų liepos 19 dieną matininkas Semionas Vaina sudarė naują valsčiaus inventorių, kurio duomenimis Šašaičių kaime tebuvo likusios 6 valstiečių šeimos, o didžioji dalis ariamos žemės – 15½  valako (377,7 ha), buvo nedirbama6.

Epideminės ligos neleido kaimui greitai atsigauti: 1611 metais Šašaičiuose tebuvo dirbama 10 valakų (213,68 ha) žemės7, o kita – dirvonavo. XVI amžiaus pabaigoje – XVII amžiaus pradžioje iš kaimo išsikėlę nusigyvenę valstiečiai kūrėsi už valakais išmatuoto ariamos žemės trilaukio ploto, plėšininėse bendro naudojimo žemėse, kuriose įkūrė vienkieminę naujakurių trobelninkų gyvenvietę – Šašaičių užusienį.

XVII amžiaus pirmoje pusėje prasiautus marui ir prasidėjus karui su Švedija dėl Livonijos ordino žemių, 1625-1626 metais Kretingos valsčiaus kaimus ištiko nederlius ir badas. Smarkiai nukentėję valstiečiai nuskurdo, nepajėgė mokėti mokesčių dvarui. Kretingos dvaro valdytojas skundėsi, kad 1625 metais rugiai į dirses išvirto, o miežiai ir linai išdžiuvo, kad 1627 metų pavasarį mažai kas javus pasėjo, o dėl pašaro stokos daug gyvulių krito, todėl valstiečiai šiaudus nuo stogų plėšė ir jais gyvulius šėrė8. Į valsčių įsiveržę Švedijos kariai savivaliavo ir plėšikavo.

XVIII amžiaus pirmajame ketvirtyje vykęs Šiaurės karas bei 1709-1711 metais siautusi maro epidemija nusinešė daugelio Šašaičių kaimo gyventojų gyvybes. Jie buvo laidojami senosiose kaimo kapinaitėse, įrengtose Minijos pakrantėje bendro naudojimo žemėse.

Vienos kapinaitės veikė šiaurės rytiniame kaimo žemių pakraštyje, o kitos – 1,2 kilometro į pietryčius nuo jų. Abi įrengtos Minijos dešiniojo kranto aukštumos šlaite, vadinamos Maro kapais, Maro kapeliais, Kapeliais, Senkapiais. Mirusiųjų atminimui jose nuo seno buvo statomi aukšti ąžuoliniai kryžiai ir stogastulpiai9.

Kretingos dvarą paveldėjus Vilniaus vyskupui, kunigaikščiui Ignotui Jokūbui Masalskiui, 1771 metais matininkas Aloyzas Jodka parengė išsamų Kretingos grafystės (taip vadinosi Kretingos valsčius XVIII amžiuje) inventorių su kaimų planais ir žemių aprašais, valstiečių sąrašais ir prievolių aprašymais.

Inventoriaus duomenimis Šašaičių kaimo žemės plytėjo 33 valakų ir 3 margų (707,28 ha) plote10 (žr. planą). Šiaurės rytiniu pakraščiu tekėjo Minijos upė (plane klaidingai pavadinta Akmena), skyrusi kaimą nuo Mišučių dvarui priklausiusio Baublių kaimo. Pietuose jos ribojosi su Gargždų dvaro valdomis, o vakaruose – su kunigaikščio Jokūbo Nagurskio Mišučių dvaro Bebrūnių (dabar – Jokūbavas) ir Raguviškių kaimų žemėmis. Dirbama buvo daugiau kaip 18 valakų (per 385 ha) žemės, o kitoje buvo ganyklos, šienaujamos pievos ir miškai. Didžioji žemės dalis, ypač pietinėje ir vakarinėje kaimo dalyje, buvo drėgna, pelkėta.

Kaime gyveno 37 valstiečių šeimos11 (žr. 1 lentelė; 2 pav.), kurios, kaip ir prieš šimtą metų, nuomavo iš dvaro vidutiniškai po pusę valako (apie 10,7 ha) dirbamos žemės. 30 šeimų buvo įsikūrusios abipus gatvės stovėjusiose sodybose kaimo centrinėje ir pietrytinėje dalyje, 3 šeimos gyveno kaimo pietrytiniame pakraštyje miškingoje vietovėje įsikūrusiame Birenių užusienyje (zaścianek Bireniów), o dar 4 šeimos – šiauriniame kaimo žemių pakraštyje prie Minijos buvusiame Kumponų užusienyje (zaścianek Kompony). Manoma, kad Kumponais pavadintas buvo XVII amžiaus pradžioje minimas Šašaičių užusienis, o Birenių užusienis susiformavo XVIII amžiuje.

Kaime apsigyvenę valstiečiai iš dvaro įsigydavo sodybą ir nuomavo žemę. Be dvaro žinios žemę pernuomoti, sodybą parduoti ar išnuomoti kitam asmeniui ir išsikelti gyventi į kitą valsčių buvo griežtai draudžiama – už tai grėsė didelės piniginės baudos. Išeidamas gyventi į kitą valsčių, prievolininkas negalėjo parduoti sodybos pastatų, kadangi jų statybai naudota dvaro miško mediena. Jam leidžiama buvo parduoti tik tai, ką buvo įsirengęs už savo pinigus: langus, krosnį, metalines detales, rakandus ir pan.

Kiekvienas žemę nuomojantis valstietis ne daugiau kaip vieną dieną savaitėje turėjo atlikti dvarui nustatytas prievoles. Su savo įrankiais ir padargais jie remontavo dvaro sodybos pastatus, dalyvavo palivarkų statybose, vežė iš dvaro miško medieną, pjovė dvaro pievas, griebė ir vežė šieną, mėžė dvaro laukus. Tik nuo dvaro laukų įdirbimo – arimo ir akėjimo, valstiečiai buvo atleisti, kadangi už šią prievolę mokėjo činšą. Kiekvienas prievolininkas su savo arkliu ir vežimu kartą per metus gabeno dvaro krovinius į Liepojos uostą ir iš jo, o tris kartus per metus vyko į Klaipėdą ir atgal.

Šašaičių kaimo bendro naudojimo žemės buvo miškingos, tačiau visi medžiai ir krūmai, augę kaimui priklausančiame miške, ganyklose ir pievose, buvo dvaro nuosavybė. Malkoms ar statyboms kaimiečiai galėjo nusikirsti tik dvaro pareigūnų pažymėtus krūmus ir medžius. Miške, senų medžių drevėse ir kelminiuose aviliuose kai kurie žemdirbiai laikė bites. Pusę kaime surinkto medaus jie privalėjo atiduoti dvarui, o bitininkui sumanius išsikelti gyventi į kitą valsčių, bites jis privalėjo palikti kaime liekančiam bitininkui.                            

Kaime susiėjo svarbūs to meto Kretingos-Gargždų ir Kartenos-Gargždų keliai. Juos kaimo ribose prižiūrėjo ir savo lėšomis ir jėgomis taisė patys valstiečiai. Be to, Šašaičių kaimui priklausė prižiūrėti ir remontuoti Kretingos-Kartenos kelio atkarpa.

Minėtais keliais turgaus ir prekymečių dienomis Šašaičių valstiečiai dardėdavo vežimais į turgus ir muges, gabendami parduoti užsiaugintą žemės ūkio produkciją. Didžiausi turgūs vykdavo Kretingoje, mažesni – Gargžduose ir Kartenoje, o nuo 1777 metų – ir Bebrūnių kaimo žemėse įkurtame Jokūbavo miestelyje.

                              

Šašaičių kaimas –

Kazimieras Andrijauskis (Kazimierz Andrzeiewski),

Andrius Andziulis (Andrzey Andzulis),

Jonas Almontas (Jan Ałmąt),

Jurgis Bendikas (Jerzy Bendykas),

Mykolas Bružas (Michał Bruzas),

Mykolas Gedvila (Michał Giedwiło),

Pranciškus Gedspudis (Franciszek Giedspudis),

Jonas Kasperavičius (Jan Kasperowicz),

Juozapas Lukas (Jozef Łukas),

Jurgis Markus (Jerzy Markus),

Stanislovas Mickus (Stanisław Mickus),

Jonas Miltakis (Jan Miłtakis),

Stanislovas Nakarevičius (Stanisław Nakarewicz),

Stanislovas Papievis (Stanisław Papiewis),

Mykolas Paulauskis (Michał Pawłowski),

Andrius Paulikas (Andrzey Pawlikas),

Petras Paulikas (Piotr Pawlikas),

Jokūbas Puplesis (Jakub Puplesis),

Mykolas Puplesis (Michał Puplesis),

Mykolas Šarka (Michał Szarka),

Jokūbas Šeputis (Jakub Szeputis),

Juozapas Šeputis (Jozef Szeputis),

Jurgis Šeputis (Jerzy Szaputis),

Motiejus Šeputis (Mateusz Szaputis),

Juozapas Šešelskis (Jozef Szeszelski),

Jonas Špučys (Jan Szpucis),

Juozapas Špučys (Jozef Szpucis),

Juozapas Vasilius (Jozef Wasilus),

Pranciškus Žygas (Franciszek Żygas),

Martynas Žilys (Marcin Żylis).

 

Birenių užusienis –

Motiejus Lukauskis (Maciey Łukowski),

Stanislovas Kopūstas (Stanisław Kapustas),

Pranciškus Kumponas (Franciszek Komponas).

 

Kumponų užusienis –

Jonas Lodzkis (Jan Łodzkis),

Jokūbas Butkus (Jakub Budkus),

Antanas Zaštordas (Antoni Zasztord),

Motiejus Macius (Maciey Macius).

 

Pro kaimą vykstantys keliauninkai apsistodavo Šašaičių smuklėje, kurioje galima buvo pavalgyti, gauti nakvynę, pailsinti arklius. Ji stovėjo centrinėje kaimo žemių dalyje, į pietvakarius nuo gyvenvietės, prie pelkės, ganyklų žemėje, ties aukščiau paminėtų kelių kryžkele. Smuklė priklausė dvarui. XVIII amžiaus antroje pusėje ją nuomavo žydas Hiršas Markovičius, kuris 1771 metais už nuomą buvo skolingas 769 lenkiškus auksinus12.

Į rytus nuo gyvenvietės, Jurgio Bendiko nuomojamame žemės sklype stovėjo vėjo malūnas – vienintelis rašytiniuose XVIII amžiaus šaltiniuose minimas vėjo malūnas Kretingos grafystėje (kitur būta vandens malūnų). Jis buvo medinis, pastatytas aukštumoje ir priklausė dvarui. Malūną nuomavo žydas Mauša Levinovičius, atsikėlęs iš Gdansko (Lenkija). Verslas jam, matyt, nelabai sekėsi, kadangi Kretingos dvaro iždui 1771 metais už nuomą ir paskolą buvo skolingas 1119 lenkiškų auksinų ir 20 grašių13.   

Minėtame 1771 metų inventoriuje esančiuose Kretingos grafystės valdymo nuostatuose valstiečiams nurodoma nauja prievolė: prie savo sodybų jie turėjo užveisti sodą, jį prižiūrėti ir skiepyti, o kaimo kelių pakeles apsodinti medžiais14. 

Šašaičiai drauge su Asteikių, Rubulių ir Žadeikių kaimais XVI-XVIII amžiais sudarė vieną teritorinį administracinį vienetą – vaitystę, kuri 1566 ir 1572 metais vadinama Paminijės (woytowstwo Pomieńskie), 1611 ir 1771 metais – Asteikių (wojtowstwo Ostejkowskie), 1672 metais – Rubulių vaityste (wojtowstwo Rubulskie). Teritoriniu atžvilgiu Šašaičiai nesusiėjo su kitais vaitystės ir valsčiaus kaimais. Nuo artimiausio vaitystės kaimo Rubulių juos skyrė Mišučių dvaro Raguviškių kaimas, o nuo Kretingos valsčiaus Kurmaičių vaitystės Petreikių, Paskroblių ir Kukoriškių kaimų – to paties Mišučių dvaro Bebrūnių (dabar – Jokūbavo), Būdviečių, Laumalių kaimų žemės ir Žalgirio miškų masyvas.

Šašaičių kaimo žemdirbiai buvo katalikai, priėmę krikščionybę XV amžiaus pradžioje Žemaičių krikšto metu. Istorija liudija, kad po oficialaus krikšto katalikybė ilgai skynėsi kelią į žemaičio sąmonę, kurioje dar bujojo šimtmečiais brandinta pagoniškojo tikėjimo samprata. Stiprų smūgį katalikų bažnyčiai XVI amžiuje sudavė į Žemaitiją pradėjęs skverbtis protestantizmas, sukėlęs sumaištį žemaičio sąmonėje. Protestantiškosios Prūsijos kunigaikštystės pasienyje buvusiuose Kretingos valsčiaus kaimuose paplito liuteronizmas, kurį skelbė evangelikų liuteronų kunigai, o šalia esančioje Kartenoje įsitvirtino kalvinizmo pasekėjai – evangelikai reformatoriai. Krikščionių – katalikų, evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų nesutarimai ir ginčai privedė prie to, kad dalis žemaičių grįžo prie pagoniško tikėjimo ir atnaujino savo šventyklas.            

Ieškant atramos katalikybei aiškinti ir skelbti, tik 1540 metais Palangoje, o 1544 metais – Mosėdyje buvo pastatytos pirmosios pajūrio žemaičių krašte katalikų bažnyčios. 1605-1617 metais Kretingos dvaro prievolininkai Žemaičių seniūno ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus paliepimu pastatė Kretingoje bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyną su Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia. Įkurtai Kretingos parapijai buvo priskirti visi Kretingos valsčiaus kaimai. Vienuolynui ir bažnyčiai išlaikyti kiekvienas kaimas iki XIX amžiaus pirmosios pusės kasmet pristatydavo nustatyto dydžio duoklę. 

Vienuolių pastangų dėka daugumas valsčiaus gyventojų grįžo prie katalikų tikėjimo. Tačiau pagonybė dar tebebuvo gaji. Dvarininko Mikalojaus Sapiegos 1636 metų įsakymas liudija, kad nemažai žmonių tebesilaikė pagoniškų papročių, garbino kitus dievus, laumes, kaukus, perkūną, mirusiųjų vėles, bendravo su žyniais, raganiais ir burtininkais, patys būrė, artimuosius laidojo miškuose ir laukuose. Todėl M. Sapiega visiems parapijos gyventojams griežtai įsakė kiekvieną sekmadienį ir šventą dieną lankyti Kretingos bažnyčią, eiti išpažinties, pasninkauti, krikštyti vaikus, pranešti klebonui apie sunkiai sergančius, suteikti mirštantiesiems paskutinįjį patepimą, o mirusiuosius laidoti tik kaimų kapinėse. Už įsakymo nevykdymą grėsė nemaža piniginė bauda, kurią prasikaltusieji turėjo mokėti bažnyčios naudai15.

1778 metais katalikų maldos namai dar labiau priartėjo prie Šašaičių: Jokūbavo miestelyje kunigaikštis Jokūbas Nagurskis pastatė bažnytėlę, tapusią Kretingos parapijos filija. Nuo šiol nebereikėjo vykti į Kretingą krikštyti vaikų, susituokti, atlikti išpažinties, pasimelsti, pakviesti kunigą prie mirštančiojo.

Mirusius artimuosius iki pat XVIII amžiaus pabaigos Šašaičių gyventojai laidojo kaimo kapinaitėse. XIX amžiaus pradžioje jos buvo uždarytos, o mirusiuosius laidoti leista tik naujai įrengtose Kretingos parapijos kapinėse. Senųjų kapinaičių gyventojai nepamiršo: atstatydavo nuvirtusius kryžius, aptverdavo jas tvorele, gegužės mėnesį rinkdavosi paminėti mirusiųjų. Dar XX amžiaus pirmoje pusėje jose pakasdavo nekrikštytais mirusius kūdikius, savižudžius, iš Minijos ištrauktus skenduolius.   

XIX amžiaus pirmoje pusėje Šašaičių kaimo gyventojų skaičius mažėjo. Jei 1827 metais jame buvo 21 katalikų namas su 174 gyventojais16, 1846 metais – 16 prievolininkų sodybų17, tai 1857 metais – tik 12 katalikų kiemų, kuriuose gyveno 123 žmonės18.

Tuo pat metu Kumponų ir Birenių užusieniuose buvo įkurti Kumponų ir Šašaičių palivarkai – Kretingos dvaro pagalbiniai gamybiniai-ūkiniai padaliniai19. Iš jų buvo administruojamos po baudžiavos panaikinimo Kretingos dvarui likusios kaimo žemės. Kitas kaimo žemes baudžiavą panaikinus gavo teisę išsipirkti iki tol jas nuomavę ir dirbę valstiečiai. Šia teise pasinaudojo 86 žemdirbiai, kurie 1870 metais valdė 587 dirbamos žemės rėžius ir mokėjo Kretingos dvarininkui grafui Gabrieliui Zubovui išperkamuosius žemės mokesčius20. 

Kretingos valsčiui 1861 metais tapus valstiečių luominės savivaldos teritoriniu administraciniu vienetu, Šašaičiai drauge su Asteikiais, Aukštkalviais, Bliūdsakiais, Daktarais, Darataičiais, Dupulčiais, Girininkais, Grikšais, Kukuriškiais, Miežečiais, Petreikiais, Pipirais, Rubuliais, Slučkais ir Žygais sudarė Daktarų bendruomenę21. Šašaičių kaimo teritorija tebebuvo nuo likusios valsčiaus dalies atskirta Kartenos valsčiui priklausančių kaimų.

1875 metais Kumponų ir Šašaičių palivarkų savininku tapo grafas Juozapas Tiškevičius, įsigijęs varžytinėse Kretingos dvarą. Jam mirus, 1891 metais abu dvarelius paveldėjo dukra Marijai Tiškevičiūtė. Ji gyveno „Baltojoje“ viloje Palangoje bei pas brolius Feliksą ir Aleksandrą Tiškevičius Palangos ir Kretingos dvaruose, daug keliavo po užsienį, o Kumponų ir Šašaičių dvareliuose šeimininkavo brolio Aleksandro Tiškevičiaus skiriami valdytojai. Marija Tiškevičiūtė prisidėjo prie uždraustos lietuviškos spaudos gabenimo, bendradarbiavo „Tėvynės sarge“, 1898 metais brolio dvare Kretingoje įsteigė pirmąjį lietuvišką vaikų darželį, palaikė ryšius su poetu, kunigu Jonu Mačiuliu-Maironiu, kuris 1904 metais jai dedikavo poemą  „Znad Biruty“ („Nuo Birutės kalno“)22 

1915 metų pavasarį Šašaičiai pateko į Pirmojo pasaulinio karo verpetus. Frontui artėjant, karinė rusų valdžia įsakė pasienio sričių gyventojams evakuoti gyvulius ir grūdus į Mažeikius23, iš kurių geležinkeliu juos ruošėsi gabenti į Rusiją. Tačiau valstiečiai neskubėjo atsisveikinti su savo geru, grūdus ir gyvulius slėpė, neramiai laukdami permainų. Savo valdas paliko ir grafai Tiškevičiai. Kretingos valsčių kaizerinė vokiečių kariuomenė okupavo 1915 metų balandžio 16 dieną24.

Okupuotam kraštui valdyti vokiečiai sukūrė naujas administracines teritorines struktūras. Visi okupacinės karinės valdžios įsakymai buvo skelbiami vokiečių ir lietuvių (iš pradžių dar ir rusų) kalbomis. Karinė vokiečių valdžia atiminėjo iš valstiečių žemės ūkio produktus ir gabeno juos į Vokietiją, įvedė korteles žibalui, duonai ir cukrui, rinko kontribucijas, vertė atiduoti auksinius pinigus, nusavino be šeimininkų likusius dvarus, Kumponų ir Šašaičių dvarelius ėmėsi administruoti kariškiai.

Valstiečiai buvo apkrauti mokesčiais ir prievolėmis: jiems liepta rinkti varnų kiaušinius ir jauniklius, pempių kiaušinius, vaistinius augalus, dilgėles, vaisių kauliukus ir pan., dirbti priverstinius darbus nusavintuose dvaruose. 

Vokiečiams rekvizavus 1916 ir 1917 metų derlių, pritrūko maisto produktų, išplito Kartenos apylinkėje kilusi dizenterija, nusinešdavusi kasdien po 4-5 gyvybes25. Nuo šios ligos mirę Šašaičių kaimo gyventojai palaidoti aukštame Minijos pakrantės šlaite esančiose senosiose kaimo kapinaitėse, kurios apjuostos grioviu ir pylimu, o mirusiesiems atminti pastatyti kryžiai.

Tarpukariu prijungus prie Kretingos valsčiaus visus dešiniajame Minijos krante buvusius Kartenos valsčiaus kaimus, Šašaičių kaimas teritoriškai susijungė su likusia valsčiaus dalimi ir buvo priskirtas Jokūbavo seniūnijai26.

Pravedus 1923 metais pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių ir gyventojų surašymą, Šašaičių kaime užregistruoti 28 ūkiai ir 194 gyventojai27. Iš 49-ių Kretingos valsčiaus gyvenviečių pagal ūkių skaičių Šašaičiai buvo 13-ti, o pagal gyventojų skaičių – 14-ti.

Kumponų ir Šašaičių dvarai 1923 metais užregistruoti kaip savarankiškos gyvenvietės. Pirmajame buvo 2 kiemai ir 23 gyventojai, o antrajame – 1 kiemas ir 9 gyventojai28.

Tarpukariu Šašaičiuose pravesta žemės reforma, kuria buvo siekiama aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius bei sudaryti palankias sąlygas vidutiniam ir smulkiam ūkiui ugdyti. Iš pradžių buvo nusavinti ir išparceliuoti abu grafaitės M. Tiškevičiūtės dvarai, o Šašaičių dvaro žemės priskirtos prie Šašaičių kaimo ir išdalintos naujakuriams. Tokiu būdu Šašaičiuose galutinai buvo likviduota dvarininkinė žemėvalda, kurios šaknis dar 1861 metais smarkiai pakirto baudžiavos panaikinimas. Dvarelius pakeitė vidutiniai ir smulkūs valstiečių ūkiai.

Valstiečių ūkiams ugdyti palankias sąlygas sudaryti turėjo senojo valakinio-gatvinio Šašaičių kaimo išskirstymas į vienkieminius ūkius. Reformos metu visos kaimo žemės – ariamos dirvos, ganyklos, pievos, krūmynai, miškeliai, buvo padalintos į vienkieminius ūkius. Prie pagrindinio kaimo kelio liko tik dalis valakų laikus menančio gatvinio kaimo sodybų. Kiti ūkininkai persikėlė į naujoje vietoje gautus ūkius ir pasistatė naujus gyvenamuosius ir pagalbinius ūkinius pastatus. Vienkieminių ūkių kūrimas leido iki tol po visą kaimą išsimėčiusius valstiečio žemės rėžius sujungti į vieną žemės valdą.

Ūkininkai ir naujakuriai gavo žemės nuosavybės aktus ir galėjo laisvai ja disponuoti. Naujakuriai už gautą žemę mokėjo valstybei išperkamuosius mokesčius, kurie buvo išskirstyti 36 metų laikotarpiui. Šašaičių kaimo žemė buvo priskirta antrajai rūšiai. Už jos hektarą ūkininkai mokėjo per metus nuo 90 iki 126 litų. Nepriklausomybės kovose dalyvavę savanoriai kūrėjai žemę gavo nemokamai. Tačiau jų teisės buvo truputį suvaržytos: norėdami gautą turtą parduoti arba kam nors dovanoti, jie privalėjo gauti valdžios atstovų leidimą.

Tarpukariu Šašaičių kaimo ūkininkai augino tradicines šiam pajūrio kraštui žemės ūkio kultūras: rugius, kviečius, miežius, žirnius, avižas, linus, bulves. Didžiausius pasėlių plotus apėmė rugiai, avižos ir jų mišiniai, bulvės ir miežiai. Linų auginimas ypač buvo skatinamas pirmaisiais valstybės gyvavimo metais.

Greta žemdirbystės svarbi žemės ūkio šaka buvo gyvulininkystė. Ūkininkai augino galvijus, kiaules, avis ir ožkas. Pagrindinis ūkininko pagalbininkas ir ramstis buvo arklys. Pagalbine ūkio šaka buvo paukštininkystė, kur karaliavo vištos ir žąsys. Išsiaugintą produkciją ūkininkai parduodavo valstybei ir turguose, tiekė žaliavą pieno pramonei bei patys gamino pienininkystės produktus.

Didžioji darbų dalis žemės ūkyje buvo nudirbama rankomis. Juos atlikdavo patys ūkininkai su savo šeimos nariais. Turtingesnieji ūkininkai, o kiti – darbų sezono metu samdydavo samdinius. Žemės ūkio darbininkų atlyginimai priklausė nuo ūkininko ekonominės padėties, darbų apimties ir sudėtingumo, sezoniškumo. Technika XX amžiaus pirmoje pusėje į kaimą skverbėsi sunkiai: iš žemės ūkio mašinų buvo naudojamos tik javų kuliamosios.

XX amžiaus antroje pusėje vykusios socialinės ir ekonominės permainos – gyventojų trėmimai, prievartinė kolektyvizacija, ekstensyvus kolektyvinis ūkininkavimas, žemių melioracija, vienkiemių naikinimas, kolūkinės žemėnaudos plėtimas, skatino masinį gyventojų, ypač jaunų žmonių, išsikėlimą iš Šašaičių kaimo. Per 50 metų viename iš didžiausių XVII amžiaus antrosios pusės – XX amžiaus pirmosios pusės Kretingos valsčiaus kaimų beliko tik kelios sodybos, kuriose 2001 metais, minint Šašaičių vardo pirmojo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 435 metines, gyveno tik 7 žmonės.

 

Išnašos:

1 Juozo Mickevičiaus užrašai apie kultūros paveldo paminklus, muziejines vertybes ir kitas senienas, istorines Kretingos krašto asmenybes (1958-07-06 – 1973-07-10). Kretingos muziejaus mokslinis archyvas (toliau – KMMA), f. 5, b. 158, s. v. 16, l. 39; Eksponatų priėmimo aktai, 1958 m. Kretingos muziejaus archyvas, ap. 2, b. 12, l. 110.

2 Eksponatų priėmimo aktai, 1958 m., l. 110.

3 Ten pat, l. 110v.

4 Aкты, издaвaeмыe Виленскою apxeoгpaфическою комиссieю, т. 14. Вильнa, 1887, c. 134-138.

5 Ten pat, p. 134.

6 Ten pat, p. 171.

7 Inwentarz dworu y miasta Carolstatu tak że włoścy Cretyngowskiey, maiętnoścy Jaśnie Wielmożnego Pana Jana Carolla Chodkiewicza. Rok 1611. Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyrius (toliau – VUB RS), f. 4, A 1740, l. 61.

8 Tyla A. Lietuva ir Livonija XVI a. pab. – XVII a. pr. Vilnius, 1986, p. 186.

9 Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. Kultūros paveldo departamento paminklotyros archyvas, ap. 1, b. 19, l. 236-237; Kanarskas J. Šašaičių kaimo kapinės (Žalgirio apyl., Kretingos raj.), 1993 m. KMMA, f. 4, b. 243.  

10 Inwentarz hrabstwa Kretyngi dobr dziedzicznych Jaśnie Wielmożnego Jmci Xiędza Ignacego Jakuba kniazia Massalskiego, biskupa Wileńskiego, orderu Orła białego kawalera, przezemnie Franciszka Aloizego Jodkę, komornika Pltu Lidzkiego, zesłanego na to komisarza w Roku 1771 ... sporządzony. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. SA, s. v. 19548, l. 150v.

11 Ten pat, l. 147v-150v.

12 Ten pat, l. 166v.

13 Ten pat, l. 165.

14 Ten pat, l. 159-159v.

15 Vaškys J. Pranciškonai Kretingoje. Kretinga, 1940, p. 37-39.

16 Wizyta kościoła i klasztoru Kretyngowskiego z roku 1827. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraščių skyrius (toliau – LMABRS), f. 39, b. 107, l. 23.

17 Opisanie powiatu Telszewskiego w gubernii Kowieńskiej w dawnem Xięstwie Żmujdzkiem położonego. Wilno, 1846, s. 178.

18 Списокъ исповедающихся и неисповедающихся Римско-Католическимъ лицамъ Кретингенскаго прихода, 1857 года составленъ. LMABRS, f. 39, b. 93, l. 24v-26v.

19 Планъ Ковенской губернiй Тeльшевскаго уезда Именiя Кретингенъ (XIX a. vid.). Kretingos muziejaus fondai, Nr. GEK11904.

20 Cписокъ мировыхъ участковъ и волостей Koвенской губеpнiи, cocтавленъ въ 1870 году. KMMA, f. 16, b. 5, l. 11.

21 Ten pat, l. 11.

22 Kanarskas J. Grafai Tiškevičiai. Pajūrio naujienos, 1995, rugpjūčio 18, p. 4; Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864-1904. Vilnius, 2004, p. 484.

23 Žadeikis P. Didžiojo karo užrašai, t. 1. Klaipėda, 1921, p. 11.

24 Ten pat, p. 42; Lietuvos istorijos šaltiniai, t. 2. Vilnius, 1965, p. 538-539, dok. Nr. 506.

25 Žadeikis P. Didžiojo karo užrašai, t. 2. Klaipėda, 1921, p. 76.

26 Savivaldybių žinynas. Kaunas, 1932, p. 601.

27 Lietuvos apgyvendintos vietos. Kaunas, 1925, p. 115.

28 Ten pat, p. 115.

 

Kretinga,

2006-11-05


MANO GIMTOJO KAIMO GYVENTOJAI

Nijolė VASILIAUSKIENĖ (LUKAITĖ),

Kretingos muziejaus vyr. muziejininkė

 

Gimtasis Šašaičių kaimas įsikūręs ant Minijos kranto, apsuptas atkalnių ir miškų. Antano Dirmeikio atminimu (jam pasakoję tėvai) kaimas kažkada buvęs prie pat Minijos, slėnyje. Už Minijos artimiausi kaimynai Baublių ir Pikteikių kaimai. Kaimas ribojasi su Genaičių, Vaitelių, Jokūbavo, Stončių, Kumponų kaimais. Už Kumponų  - Raguviškiai. Tad ir antrosios gyventojų pusės dažniausiai ir buvo iš kaimyninių kaimų.

Vietovės metai pradedami skaičiuoti nuo tada, kai pirmą kartą paminimi rašytiniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, istoriniuose dokumentuose. Šašaičių kaimas pirmą kartą paminėtas valakų reformos metu 1566 metais. Taigi, šie 2006-ieji metai – jubiliejiniai. Švenčiame 440 metų jubiliejų. O kaime belikusios vos septynios sodybos. Tad simboliška, kad būtent šiais metais kraštotyrininkės, Jokūbavo A. Stulginskio pagrindinės mokyklos mokytojos Felicijos Stramilaitės iniciatyva ir leidžiama ši knygelė – mažas paminklas beveik išnykusiam kaimui. Tačiau turėkime vilties, kad kaimas kada nors vėl atgims...

Mano vaikystės (apie 1960-1970 metus) atsiminimuose išnyra 32 sodybos, kiekviena kuo nors patraukianti, išsiskirianti, viliojanti, net užburianti. Pamiškėje sutūpusios jaukios Dirmeičių, Jonauskų, Grabių sodybos – malonu būdavo užsukti pavargusiam po uogavimo ar grybavimo. Didžiuliais sodais viliojo Stonkaus Antano (Stonkelio), Maciaus Vlado, Jurkaus Vinco sodybos. Kur smagiau pažaisi, jei ne Kniūkštų, Narvilų, Karnauskų, Gedgaudų namuose? Čia įdomu, nes Kniūkštų naujas mūrinis namas, pas Narvilus visus pašnekinanti sena babulė, pas Karnauskus kitoniška  virtuvė – su langeliu į didįjį kambarį, o pas Gedgaudą Bronių  - televizorius, nors ir sunkiai reguliuojamas, bet vienintelis visame kaime.

Atmintyje tik mano draugės, draugai, jų namiškiai, o kiek prieš juos kartų gyventa. Dėkoju prisiminimuose kaimynus išlaikiusiems Barborai ir Juozui Bereniams, Adolfinai Banienei, Onai Armalienei, Justinai Jurkienei, Genei Kupšienei, Zinai Gedgaudienei, Stasiui Šepučiui, Danutei Valaitienei, Birutei Rimgailienei, Genei Lukienei, Ksaverai Venslovienei, Juzefai Gedgaudienei.


AKIMIRKOS IŠ KONFERENCIJOS "KRAŠTIEČIAI GRĮŽTA NAMO..."

 

 

Laukiant šventų Mišių Jokūbavo bažnyčioje...

 

 

Plojimais konferencijos dalyviai pasitinka savo žemietę dainininkę Reginą Maciūtę 

  

 

Poetė Elena Karnauskaitė

 

 

Dainuoja Regina Maciūtė

 

 

Reginą sveikina buvęs bendraklasis Juozas Domarkas

 

 

Dainuoja šaulių vyrų choras, vadovaujamas Aloyzo Žilio

 

 

Prie vaišių stalo...

 

 

Susitiko seni pažįstami...

 

 

Malonios bendravimo akimirkos...

 

 

Regina Maciūtė džiaugiasi po daugelio metų sugrįžusi į savo gimtąsias vietas

 

 

Į puslapio viršų

2003-2018 © Jokūbavo kaimo bendruomenė
Sukurta remiant Atviros Lietuvos Fondui
Lankytojų nuo 2004.02.01: 68992
Sprendimas: idp